Apie viską
Straipsniai įkvėpimui, patarimai viešojo kalbėjimo tema.
Ko vertėtų išvengti sakant viešąją kalbą?
- Atsiprašinėti, kad esate prastas oratorius – Jūsų kalba turi sudominti klausytoją, o ne priešingai, sakydamas, jog esate netinkamas, gaišinate kitų laiką įrodo, kad esate savimi nepasitikintis ir nežinote tiksliai ką norite pasakyti auditorijai.
- Išmokti kalbą mintinai – jokiu būdu nevertėtų kalbos mokytis mintinai, kadangi užmiršus vieną žodį, sakinį kalbos galite visiškai nesugebėti tęsti toliau, taip pat, jausite nuolatinę įtampą, jog tik kažko nepamiršti.
- Įsmeigti akis į lapus ir nekontaktuoti su auditorija – tekste vertėtų pasibraukti esminius žodžius, sakinius, pastraipas ir į juos kartas nuo karto žvilgtelti, tačiau jokiu būdu neskaityti visos informacijos. Klausytojas nori Jūsų interpretacijų, minčių, stebėti Jūsų pasitikinčias akis.
- Kalbėti pernelyg tyliai arba garsiai – sakant kalbą viešai labai svarbu, jog klausytojai Jus gerai girdėtų, tačiau kalbos metu vertėtų išvengti pakelto tono, kurio būtų nesmagu klausyti.
- Kalbėti monotoniškai – čia labai svarbu klausytoją sudominti, charizmatiškai pateikti įdomią istoriją, galbūt, stebint kokia yra susirinkusi auditorija pasakyti anekdotą, reikia stengtis išjudinti, įtraukti klausytojus į kalbą. Viešojo kalbėjimo metu svarbu laiku ir vietoje daryti pauzes, jog kalba nebūtų monotoniška ir taip įgytų didesnę prasmę.
- Kopijuoti kitus oratorius – taip pat, sakant viešąją kalbą itin svarbu išlikti savimi, tad derėtų nesistengti atkartoti kitus oratorius. O būti savimi pasitikinčiu ir įrodyti auditorijai, jog galite kalbėti ne ką prasčiau nei žymiausi pasaulio oratoriai.
- Naudoti bereikšmius žodžius (pvz.: ta prasme, nežinau ir kt. ). – viešoji kalba turėtų būti turtinga savo žodynu, todėl tam reikia skaityti, domėtis, keliauti. Klausytojas iškart supranta, jog oratorius jaudindamasis ar turėdamas skurdų žodyną dažniausiai vartoja reikšmės neturinčius žodelius: ta prasme, nu nežinau ir pan..
- Sakyti kalbą nepasiruošus – oratorius, kuris ateina mažai pasiruošęs įrodo, jog negerbia savęs ir auditorijos. Taip elgtis nevertėtų. Žinoma, būna išimčių, kada oratorius ta pačia tema yra kalbėjęs jau ne vieną kartą. Kitais atvejais reikėtų žinoti, ką aš norių pasakyti įžangoje, dėstyme ir išvadose, turėti susigalvojus pavyzdžius.
- Pernelyg dažnai liesti save – viena dažniausiai išduodančių paslapčių, kad visgi oratorius nervinasi ir nepasitiki savimi tai nuolatinis savęs lietimas. Galime pastebėti, jog oratorės moterys nuolat taisosi plaukus, liečia ausies spenelį, itin dažnai gestikuliuoja rankomis ar taisosi palaidinę, tuo tarpu, vyrai rankas laiko kišenėse, dažnai krapšto nosį, kalbėdami auditorijai žiūri pro langą arba būna nuleidę akis. Viešojo kalbėjimo metu tokio elgesio būtų patartina išvengti ir susiimti į rankas.
- Neatrodyti išaukiančiai ir netvarkingai – čia galima pritaikyti visiems gerai žinoma patarlę, kad „pagal išvaizdą sutinka, pagal protą palydi“. Todėl labai svarbu sudaryti tvarkingo, savimi pasitikinčio, intiligentiško oratoriaus išvaizdą. Galbūt, turėti kažkokį tai simbolį sakant kalbas, pvz.: moterims žiedas, apyrankė ir pan., vyrams išeiginis kostiumas, kuris pabrėžtų kiekvienos asmenybės individualumą, savitumą.
Nenorėdamas nedaryti tokių klaidų junkis prie „Oratorių mokyklos“.
Daugiau informacijos el. p. :info@oratoriumokykla.lt