Mažiau teorijos, daugiau praktikos
– Nemoku, negaliu, neisiu kalbėti, nežinau ką pasakyti, atrodysiu kvailai… Tokius ir dar gausybę pasiaiškinimų galime išgirsti paprašius moksleivių pasisakyti viešai. Kaip dažnai patys moksleiviai sako: „Vien jau nuo žinojimo, kad tu būsi dėmesio centre ir į tave žiūrės daugybė akių jau darosi negera ir norisi iš tokios situacijos pabėgti“. Tad ką daryti, jog taip nebūtų, ką daryti, jog tai netaptų gyvenimo stabdžiu?
Vengti žodžių – viešasis kalbėjimas
Įprasta, kad žmonės viešąjį kalbėjimą laiko svarbiu momentu, kuris dažniausiai gąsdina, baugina, sukelia neigiamas emocijas. Jei pradinių klasių mokinukai išgirdę, kad reikės eiti pasisakyti prieš klasę apsidžiaugia ir noriai eina kalbėti, tai iš vyresniųjų klasių moksleivių sulaukti tokių emocijų galima jau rečiau. Vyresnio amžiaus vaikams, tai asocijuojasi su nesėkme: „Kas bus jei man nepavyks, jei aš pamiršiu, jei aš nusišnekėsiu…“ Tad patarimas – lavinti kalbėjimo įgūdžius per improvizacinius žaidimus, humorą, tikslas, jog moksleiviai savo mintis „išlaisvintų“, jaustųsi laisvesni ir kalbėjimas teiktų džiaugsmą, o ne stresą. 
Mažiau teorijos, daugiau praktikos
Šiuolaikinė visuomenė gyvena informacijos pertekliuje, jei kažko nežinome, nesuprantame daugelį atsakymų galime rasti internete. Tačiau gyvo bendravimo, emocijų „čia ir dabar“ vargu ar per internetą galėsime patirti, pajusti. Svarbu įsiminti, kad moksleiviams reikėtų vengti pateikti viešo kalbėjimo teoriją ilgais tekstais, kadangi ji sunkiai sudomina ir dažniausiai atrodo varginanti ir neįdomi. Galime pateikti pavyzdį, kai žinomiausių pasaulio oratorių vaizdo įrašai yra peržiūrimi ir vėliau analizuojamos jų kalbų technikos, tačiau moksleiviams nesuteikiamos galimybės išbandyti to patiems.
Mažesnės grupės vaikų
Viešojo kalbėjimo ekspertai rekomenduoja, kad geriausia vaikams lavinti viešojo kalbėjimo įgūdžius grupėje iki 15-os vaikų. Įprasta, kad valstybinėse mokyklose vaikų klasėje būna gerokai daugiau, tad visų išklausyti ir kiekvieną išgirsti yra pakankami sudėtinga. Tuo labiau vaikams greitai nusibosta klausyti kitų. Kol jie patys dalyvauja, žaidžia jiems įdomu, jei tenka kelias minutes pabūti stebėtoju, norisi kažką veikti, tačiau tikrai neklausyti draugo. Taip pat, mažesnėje grupėje vaikai jaučiasi saugesni, jiems neatrodo taip baisu suklysti.
Teigiamas grįžtamasis ryšys
Per dažnai išgirstame neigiamus komentarus: „ Negerai pristatei, negerai rankas laikei, o kur „lakstė“ tavo akys pristatymo metu?“. Nuolat girdėdami kritiką nusiviliame, pradedame galvoti, kad jau aš tai tikrai nesugebėsiu. Tačiau visa tai išbraukiant iš savo ir kitų gyvenimų, vengiant žodžių negerai, blogai, būtų galima atrasti ką kalbėtojas pasakė įdomaus, naudingo. Galbūt sukėlė malonias emocijas, galbūt pastebėjote, jog mažiau jaudinasi ir geriau jaučiasi scenoje. Po kalbos visada reikėtų pagirti kalbėtoją už pastangas, drąsą atsistoti prieš auditoriją. Teigiamas grįžtamasis ryšys yra būtinas gerinant viešojo kalbėjimo įgūdžius, tai efektyvus įrankis siekiant geriausio rezultato. Taip pat, kalbėtojui galima paminėti, ką jis galėtų patobulinti, pagerinti, jog kalba būtų dar įtaigesnė, toks grįžtamojo ryšio teikimas yra įvardijimas sumuštinio principu.
Vaizdo įrašai
Puikus būdas lavinti įgūdžius – nufilmuoti save kalbantį viešai ir vėliau peržiūrėti, suteikti sau konstruktyvų grįžtamąjį ryšį. Jokiu būdu nesmerkti ir savęs nekritikuoti, jog viskas atrodo blogai: balsas keistas, žandai paraudę ir pan. Reikia išmokti savo kalboje pastebėti, tai kas jums atrodo įdomu, o klausytojams naudinga. Taip įprantame save matyti vaizdo įrašų metu, įprantame prie kameros, susipažįstame, kur reikėtų žiūrėti filmavimosi metu. Tai naudinga patirtis padėsianti ir ateityje.
Tad, kas gali būtų geriau už praktiką Oratorių mokykloje? 😉 Laukiame Tavęs!
Straipsnis parengtas remiantis knyga „Puiki kalba“ ir internetiniu puslapiu –www. publicspeakingpower.com
Be raštiško Oratorių mokyklos sutikimo, tekstą kopijuoti yra draudžiama.
